Apie vyną

Kas tik grįžta iš Turkijos, visi giria turkų maistą. Graikų maistas panašus. Žinoma, atskiri tų šalių regionai turi ir tik jiems būdingo maisto, tačiau apskritai kaimyninių šalių virtuvėse daug bendrumo. Galbūt todėl Ibrahimas Demiras ir Teodoras Kontogeorgos sutarė pradėti prekiauti graikų ir turkų maisto produktais Vilniuje. Pasaže „Ibrahim“, Kalvarijų g. 24A, šiomis dienomis įvyko šių produktų pristatymas. Jame dalyvavo abiejų valstybių diplomatai.

Turbūt pirmą kartą Lietuvoje dabar galime valgyti autentiškus turkiškus ir graikiškus maisto produktus, pagamintus iš autentiškos žaliavos tose šalyse, o ne iš lietuviškos žaliavos Lietuvoje. Sutikite, kad tai svarbu ne tik smaguriams.

Teodoras Kontogeorgos, šio sumanymo pradininkas, man parodė ir pasiūlė paragauti graikiškus produktus. Jų tarpe dominuoja salotos – ne tos lapinių daržovių salotos, o tai, ką mes greičiau vadiname mišraine. Jos padarytos jogurto ar majonezo pagrindu. Graikai jas vartoja kaip garnyrą ar paskaninančius priedus prie visokių patiekalų, kaip pikantišką užtepą vieno kąsnio sumuštiniams. Tų salotų pasirinkimo gausybė stebinanti. Nepaprastai skanios ir įdomios man pasirodė melitzanasalata (salotos su baklažanais), taramasalata (salotos su menkių ikrais), salotos su lašiša, su agurkais, su daržovėmis, su feta ir alyvų aliejumi, aštrios sūrio salotos (su paprika). Iš viso virš 20 skirtingų salotų, išfasuotų į kelių dydžių indelius. Jų šviežumas ir gaivumas nepaprastai malonus, kaip ir tradicinio tzatziki. Štai kuom galima be vargo suteikti malonumo gomuriui, nustebinti svečius. Kelių rūšių padažai taip pat palengvins pietų gaminimą. Ypač skanus padažas vištienai. Labai skanios alyvuogės Kalamata. Graikų alyvuogės labai vertinamos, o Kalamata – populiariausia veislė. Jos mėsingos, aliejingos, skanios – ne tos sudžiūvėlės, kurių daug rinkoje. Tikrai nebloga kaina. Kaip pastebėjau, per pristatymą žaliąsias pirkėjai daugiau gyrė dėl ryškaus skonio.

Nuotraukoje (iš kairės į dešinę): Teodoras Kontogeorgos, vadybininkas Achmetas Demiras ir pardavėjas Serkanas džiaugiasi, pristatydami Rytų skanėstus.

Graikiška Feta sulaukė didelio pirkėjų dėmesio. Po to, kai buvo pasirašytas tarptautinis susitarimas, dabar jau niekas nebegali kitose šalyse daryti fetos, tai tik graikiškas produktas, Graikijos nuosavybė, taip, kaip Parmiggiano yra Italijos nuosavybė. Kažkas daro biznį iš fetaki ar kitaip panašiai į fetą pavadintų sūrių, bet tai ne feta, kaip ir parmezanas – ne Parmiggiano. Greta fetos lentynoje guli Kipro sūris Haloumi.

Achmetas Demiras parodė turkiškus produktus. Jis pabrėžė, kad lietuviai, jo nuomone, vartoja labai neutralaus skonio maistą, o turkai mėgsta ryškų skonį, todėl vartoja daug prieskonių, net ir sumaišydami juos. Tuos prieskonius – sausus, skystus, pastos konsistencijos – dabar galima nusipirkti pasaže. Net garsiojo šafrano. Taip pat konservuotų turkiškų daržovių dideliuose stiklainiuose. Žinoma, yra ir turkiškų saldumynų.

Abiejose šalyse maistas ruošiamas su alyvuogių aliejumi, tad pasaže yra ir graikiško, ir turkiško aliejaus.

Vynas šių dviejų šalių papročiuose užima skirtingą vietą. Graikams tai maisto dalis, vartojama valgant. Turkijoje vyną daugiau geria moterys, pasiturinčios moterys, o vyrai daugiau geria rakiją. Todėl pasaže rasite daugiau graikiško vyno. Jis daugiausiai iš Nemea rajono, visų spalvų. Įdomu, kad yra ir didelio tūrio induose: 10 ir 20 litrų. Daugiausiai tai lengvas vynas. Jis skanesnis atvėsintas, o per šiuos karščius tai tik toks ir gertinas. Turkiškas vynas yra vieno iš dviejų didžiausių gamintojų Kavaklidere, taip pat visų spalvų. Įdomu, kad jis pigesnis, negu Turkijoje.

Norintiems ko nors stipresnio yra turkiškos ir Kipro rakijos. Ji geriama atskiesta vandeniu labai pamažu. Turkiška yra kelių rūšių – net, galbūt geriausia „Yeni raki“. Yra ir „Efes Pilsen“ alaus.

Atskirai norėčiau pabrėžti, kad čia malonus aptarnavimas. Pardavėjas Serkanas anksčiau dirbo barmenu Antalijoje. Kaip turkams būdinga, jis nuoširdžiai papasakoja apie prekes ir maloniai aptarnauja. Vadybininkas Achmetas sakė, kad turkams maža lietuviams įprasto mandagaus „laba diena“ ir „viso gero“. Tai esąs tik formalumas. Turkai mėgsta šiltą, tikrai nuoširdų bendravimą, kai pirkėjai ir pardavėjai susidraugauja. Juk jie tokie pat žmonės. Iš Serkano elgesio matosi noras būtent taip bendrauti. Nors esame santūrūs, kai kam iš mūsų tai gali patikti. Ypač tai įvertinsime, kai parduotuvėje pasirodys daugiau pirkėjų. Kol vasara, karščiai, atostogos ir mažai informacijos, pirkėjų neperdaug, bet ir dabar kai kurie produktai labai greit išperkami. Neabejotina, kad Rytų skanėstai išpopuliarės, ir ne tik tarp tų, kurie lankėsi tose šalyse.