Apie vyną

Prieš kokius penkiolika metų, kai Lietuvoje tik pradėjo rastis vynų iš viso pasaulio, viename Vilniaus restorane paprašiau pasiūlyti gero raudono vyno. Jaunas padavėjas tuoj pasiūlė šanti. Kadangi tokio vyno nežinojau, tai paprašiau parodyti jį vyno sąraše. Padavėjas parodė chianti. Jis tiesiog nežinojo, kad to vyno pavadinimą reikia tarti „kjanti“. Maniau, kad šiandien Lietuvoje taip nebeatsitiktų, bet… vėl atsitiko.

O juk chianti – nuo seno plačiausiai žinomas. Kodėl? Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, kad gaminamas didžiausioje teritorijoje, lyginant su kitais garsiais itališkais vynais, tad jo padaroma daugiausiai. Jo daroma visokio skonio, tad skirtas platiems visuomenės sluoksniams. Jis nebuvo labai brangus, tikriau, jo kaina visokia, tad vėl daug vartotojų. O plačiajame pasaulyje jo vardą labiausiai išgarsino italų emigrantai.

Chianti Classico rajono širdis Castello di Brolio

Šitas vynas gimė centrinėje Italijoje, etruskų žemėje, kalvose tarp dabartinių Florencijos ir Sienos miestų. Vasaros čia karštos, ilgos, sausos, o žiemos švelnios. Toskanos dirvožemis nėra derlingas, maišytas iš žvyro, kalkakmenio ir molio, užtat tinkama vynuogynams.Vynuogynai paprastai auga kalvų šlaituose ir net slėniuose: baltos vynuogės – iki 700 metrų aukščio virš jūros lygio, raudonos – iki 550 metrų. Kalvų viršūnėmis bėga kiparisų ir pinijų linijos – gražus ir mielas peizažas. Užtat šiais laikais turtingi pensininkai iš Anglijos, Vokietijos ir kitur perka čia namus, vynuogynus ir įsikuria visam likusiam gyvenimui.

Pirmas chianti vyno paminėjimas rastas 1398 m. parašytame Florencijos pirklio Datini laiške. Trys miesteliai: Radda, Gaiole ir Castellina buvo sudarę Chianti lygą. O naujesnę istoriją pradėjo baronas Betino Ricasoli XIX a. Savo pilyje Castello di Brolio nuo 1840 m. jis eksperimentavo, norėdamas sukurti geresnį vyną. Būdamas labai atkaklus ir apdovanotas intuicija, turėdamas jaunos, ką tik suvienytos Italijos valdymo patirtį, baronas ne tik teikė pirmenybę kokybei, o ne kiekybei, bet ir suprato, kokią reikšmę valstybei turi atnaujinta vynuogininkystė ir vyno pramonė bei galimybė konkuruoti su Prancūzijos vynais. Tikslas buvo sukurti dviejų stilių vyną: tokį, kuris geras jaunas ir tinkantis kasdien, ir tokį, kuris gerėja brandinamas ir laikomas, vadinasi, dviejų stilių. Savo vyno pavyzdžius jis siuntė tirti draugui mokslininkui Cesare Studiati.. Jie abu siekė ne tik sukurti puikų vyną, bet ir parodyti Italijos vyndariams pavyzdį, kaip modernizuoti vyndarystę ir paversti ją ekonomiškai naudinga ūkio šaka.

Štai eilutės iš jo žymiojo laiško profesoriui Cesare Studiati:

„Iš Sangioveto vynas gauna svarbiausia buketo komponentą ir gerą kokybę; Canaiolo suteikia švelnumo, nieko nesumažindamas, o Malvasia, kurios galima nenaudoti vynams, skirtiems ilgam laikymui, šiek tiek sumažina pirmųjų dviejų savybes, suteikdama lengvumo, kad vynas tiktų kasdieniniam vartojimui.“

Baronas parinko vynuogių veisles ir jų proporcijas: 70% Sangiovese (Sangioveto), 15% Canaiolo, 15% Malvasia, kurias sumaišius, padaromas modernus chianti. Įdomu, kad prie dviejų raudonųjų veislių pritaikyta baltoji Malvasia.Tas laiškas, parašytas 1872 m., iš tikrųjų receptas, tapo modernaus chianti gamybos pradžia.

Freska Brolio pilyje

Šita rekomendacija tapo standartu daugiau negu 100 metų, buvo įteisinta įstatyme, o Betino Ricasoli vadinamas chianti tėvu. Jis pastūmėjo Italijos vyndarystės vystymąsi. Tačiau valstybė skyrė tam per mažai dėmesio ir kontrolės. XX a. Italijos vynininkystė vis labiau atsiliko, vyną dar pardavinėjo statinėmis, kai kaimyninėse šalyse jis jau buvo pilstomas į butelius. Daugiausiai vyno darė kooperatyvai, kuriems svarbu buvo kad tik parduoti. Chianti vyno gamyba buvo orientuota į kasdieninio stalo vyno lygį, tinkamą plačiausiems vartotojų sluoksniams. Kad būtų lengvesnis, pradėta įmaišyti dar vieną baltą veislę – Trebbiano. Barono Ricasoli idėja apie du chianti stilius – paprastą ir geresnį brandintą vyną – buvo apleista. 1963 m. Prancūzijos pavyzdžiu italai įsivedė vyno kilmės kontrolės sistemą D.O.C., kad pagerinti kokybę. Tačiau įstatymas leido užauginti labai didelį derlių, kas prastino kokybę. Didelis derlius – maža uogų koncentracija, skystos sultys, skystas, dažnai perdaug rūgštus vynas.

Italijoje mažėjant vyno vartojimui vyndariai palinko į eksportą. Kad užsiimtų rinką, pardavinėjo pigiai, todėl darė paprastą vyną. Chianti buvo parduodamas fiasco – dideliuose buteliuose, apipintuose šiaudais. Lentynose vynas buvo iš tolo matomas, atpažįstamas, bet vertinamas vis blogiau.

Laimei, tuo metu atsirado gamintojų, kurie ypatingai susirūpino vyno kokybe. „Incisa della Rocchetta“  ir „Antinori“ pradėjo daryti vyną ne pagal įstatymo numatytas taisykles, o panaudodami ir prancūziškas veisles. Markizas Nicola Incisa della Rocchetta 1968 m. sukūrė Sassicaia, o markizas Piero Antinoris 1970 m. sukūrė Tignanello. Jie atsisakė kupažų su baltosiomis veislėmis, ir sukūrė naujus vynus su prancūziškomis veislėmis. Naujieji aukštos kokybės vynai buvo praminti „supertoskaniečiais“. Valdžia reagavo į tą dviprasmišką situaciją, naujiesiems vynams įvesdama naują I.G.T kategoriją ir duodama daugiau laisvės vyndariams.

Barono Ricasoli palikuonis trisdešimt antrasis Brolio baronas Francesco

Trisdešimt antrasis Brolio baronas Francesco Ricasoli

Ricasoli taip pat dalyvauja šitame judėjime už kokybę. Jis daug investavo į senosios pilies restauravimą. Castello di Brolio – viena iš gražiausių Italijos pilių, Ricasoli šeimai priklausanti nuo 1141 m. Ne kartą perstatinėta, šiuo metu ji yra neogotikinio stiliaus. Tai seniausia Italijoje vienai šeimai priklausanti vyno įmonė. 240 hektarų vynuogynų supa pilį. Naujovės vynuogynuose, moderni technologija ir įranga pakeitė vyną. Ricasoli vynai susigrąžino senąją šlovę.

Istorinė chianti gimtinė – tarp Florencijos ir Sienos vadinama Chianti Classico teritorija. Joje vyno tikrumą saugo vyndarių konsorciumas, o jo simbolis yra juodas gaidys – Galo Nero. Šiuo simboliu pažymimas kiekvienas vyno butelis.

Be šio svarbiausiojo rajono, šiandien chiantidaromas dar septyniuose. Todėl

Galo Nero

Chianti Classico gamintojai griežtai atsiriboja nuo kitų rajonų, kur šio vyno gamybos tradicija ne tokia sena. Tačiau negalima sakyti, kad kituose rajonuose vynas būtinai prastesnis. Rinkoje didelė chianti vynų įvairovė: yra ir labai aukštos kokybės brangių, ir paprastų kasdieninių pigių.Visi jie italų geriami tik su maistu; tada jie skanesni ir paskanina valgius.