Apie vyną

Ji yra tikras mano rūsio papuošalas ir pasididžiavimas. Vyno buteliai žvelgia į ją su didele pagarba. Nors ant butelių matosi solidžios etiketės, vistiek butelis – tai ne statinė. Statinės stori ąžuoliniai šulai, galingi geležiniai lankai krinta į akį, savaime įkvepia pagarbą ir nejučiomis traukia ranką paliesti, paglostyti. Nors tai ne didžiulė statinė, net ne tradicinė barrique, o maža statinaitė. Kas kad maža – keldamas turiu įsitempti.

Gal tie vynai ir norėtų atsidurti statinėje. Bet aš negaliu jiems to leisti. Šiaip jau vynui bręsti statinėje tinka. Bet į šią įpylęs vyną sugadinčiau. Negalima vynui naudoti alaus statinių. O šioji kaip tik yra alaus statinė, ir alui buvo naudojama daug metų, kad ir ne intensyviai.

Mes Lietuvoje vyno darymo tradicijų neturime. O jeigu žmonės ir pasidarydavo vaisių – uogų vyną iš serbentų ar obuolių, tai statinėse nebrandindavo; tam naudojo stiklainius ir butelius. Statines naudodavo alui.

Mano tėvas mėgo ir mokėjo pasidaryti alaus. Ne kasdienai darė, tik šeimos šventėms. Tuoj po karo atsiųstas į Klaipėdą dirbti prie geležinkelio norėjo ir čia gyventi kaip gimtoje Žemaitijoje. Todėl ėmė žvalgytis tinkamos statinaitės.

Pirmomis dienomis po karo, kai miestas buvo tuščias, galėjai viso ko rasti neprižiūrimose įmonėse ar butuose. Juk klaipėdiečiai 1945 metų sausyje apleido miestą labai staigiai, bėgdami nuo Raudonosios armijos. Raudonarmiečiai, ieškodami karo grobio – vertingų daiktų, ėjo per namus ir kai kur rasdavo paliktą net padengtą stalą. Kelis mėnesius, kol miestas pamažu užpildė nauji gyventojai, atvežti iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, net Vidurinės Azijos ir Kaukazo, bei atkelti ar savanoriškai atvykę iš visų Lietuvos etnografinių regionų, galėjai klajoti po namus ir rinktis kas reikalinga. Niekas nesitikėjo, kad pabėgę gyventojai besugrįš.

Bet kai tėvas atvyko į Klaipėdą, jau buvo kitas laikas, kai apgyvendintame mieste nusistovėjo tvarka, kurią palaikė milicija ir kariuomenė. Visur antspaudai ant durų. Nebeisi ieškoti, ko nepametęs.

Tik statinės vistiek reikėjo. Krautuvėse jų nebuvo, tai akys nukrypo į alaus daryklą dabartinėje Šaulių gatvėje. Mes gyvenome netoli jos. Žaisdami vaikai kartais užlipdavome ant sandėliukų, gyventojų pastatytų prie jos mūrinės tvoros. Sandėliukuose laikė kurą, rakandus, o kai kas ir gyvulius: karves, ožkas, kiaules; paukščius: vištas ir žąsis, dar triušius. Ką padarysi – viskas buvo su kortelėm, tad miestiečiai stengėsi prasimanyti daugiau maisto.

Taigi ant tų sandėliukų užlipę pamatydavome alaus daryklos tvoros viršų. Kas neapsižiūrėjęs pabandė ant jo užlipti – atsiminė tą labai ilgam. Mat, tvoros viršuje buvo įmūrytos butelių duženos, tik ir laukiančios lipančiųjų rankų. Alaus darykla saugojosi plėšikų ir vagių. Nežinau, ar tai buvo naujas išradimas, ar jau prieš karą naudotas. Bet efektyvus. O už tvoros vyko gyvenimas. Matėsi darbininkai, vaikštinėjo kareiviai. Atvažiuodavo sunkvežimiai, kažką atveždavo ir išveždavo. Kieme matėsi ir statinių.

Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų. Bet girdėjau, kad geriausia to meto valiuta – kaimiški lašiniai labai patiko kareiviams ir nutiesė kelią statinaitei atriedėti pas mus. Nuo to laiko ir naudojame ją. Ant jos dugno matosi išraižytos šios raidės ir skaičiai. Ką jie reiškia?

                               5881 MOB

                                   22 L

                                   1

                                  D R

                                   3

                           Memeler Ostquell Brauerei

Išsiaiškinau, kad ji priklausė kompanijai, kuri įkurta Klaipėdoje 1871 m. ir vadinosi „Memeler Aktien Brauerei“. Kompanija veikė ir po I-jo pasaulinio karo, ir Lietuvai užėmus Klaipėdos kraštą. Etiketėse rašė ir lietuvišką pavadinimą „Klaipėdos Akcinis Bravoras“. Savininkai buvo žydai. Ant porcelianinių butelio kamščių, nors ne ant visų, švietė Dovydo žvaigždė. Matyt, Hitleriui prijungus kraštą prie reicho, 1940 m. savininkai pasikeitė ir kompanija pakeitė pavadinimą į „Memeler Ostquell-Brauerei GmbH“. Kodėl „Ostquell“ –Rytų šaltinis?

Klaipėdoje buvo ir kitas bravoras, priklausantis 1896 m. įkurtai kompanijai „Böhmisches Brauhaus Aktien Gesellschaft“ (po to „Böhmisches Brauhaus Krüger & Co.“) su būstine Liepojos gatvėje. Ar jai priklausė gamybinės patalpos Kūlių vartų gatvėje?

Po karo iš abiejų bravorų išaugo alaus darykla „Švyturys“.

Vadinasi, statinės amžius prasidėjo ne anksčiau, negu 1940 m., o gal ir vėliau. Įdomu, kur ji padaryta, iš kokio ąžuolo. Ar kas nors žino tai apie ? Jeigu mums ji pateko 1946 m., tai buvo nedaug naudota bravore, o pas mus dar mažiau. Gal jai neįdomu gyventi pas mane be jokios veiklos? Koks bus jos tolimesnis likimas?

Kiek ta statinė matė! Įdomu, ką ji labiausiai atsimena? Kiekvieną vasarą iškeliu ją iš rūsio į sodą pasišildyti, pakvėpuoti gaiviu oru. Tegul senolė mėgaujasi prisiminimais, kol sugalvosiu ką su ja daryti.