Apie vyną

Neseniai ragavome vynus iš šiaurinės Italijos Friuli-Venecijos-Džiulijos regiono. Regionas pasižymi baltaisiais vynais. Vietinis Pinot Grigio yra, turbūt, geriausias iš šios veislės vynų visoje Italijoje. O populiariausias yra Friulano.

Italas pastatė atkimštą butelį šio vyno ir pasididžiuodamas paskelbė: „Tocai Friulano!“ Pasitikslindamas paklausiau jo: „Argi jūs dar vartojate šį pavadinimą?“ „Mes jį vartojome, vartojame ir vartosime visados!“ šaute atšovė jis, o veide šmėstelėjo nepasitenkinimas. Nenorėjau to. Paklausiau, nes maniau, kad italai jau apsiprato su pavadinimo pakeitimu. Paaiškėjo, kad dar ne. Pralaimėta kova dar tebeerzina italus. Gal ne visus, bet vyndarius tai tikrai; ypač tuos iš Friuli.

Pavadinimas „Tocai Friulano“ senas. Girdint jį, mintyse iškart iškyla sąsajos su Vengrijos Tokajum.

Tokajaus vynuogynai

Kaip tai atsitiko, kad skirtingose šalyse – Vengrijoje ir Italijoje – atsirado vynas pavadinimu „Tocai“, „Tokay“, „Tokaji“? Aiškiai atsakyti negali niekas. Dėl to niekaip nesutariama. Italas G. Perusini aiškina, kad veislė atgabenta iš Vengrijos 1863 m., kai Friuli dar buvo Austrijos-Vengrijos imperijos dalis. Vadinasi, kilmė vengriška. Italas Coronini skelbia, kad dar XIII amžiuje Tocai vynuogės sodinukai iš Friuli buvo nusiųsti Vengrijos karaliui dovanų. Kita panaši versija: XVII amžiuje vengrų grafas Bathujany vedė Venecijos princesę Aurorą Formentini, kuri šią vynuogę atgabeno į Vengriją. Vadinasi, kilmė itališka. Šią teoriją palaiko italai. Nors logikos nėra: jeigu iš Italijos nusiųsta į Vengriją, tai vengrai ją turėtų vadinti itališku vardu, o ne italai vengrišku.

Bet ginčijamasi ne dėl vynuogių veislės. Ginčijamasi dėl vyno pavadinimo. Vengrai mano, kad pavadinimas vengriškos kilmės. Nes vengriškas tokajus taip vadinamas ne pagal vynuogių veislę – tokios veislės Vengrijoje nėra, o tokajus daromas iš kelių veislių. Jis vadinamas pagal Tokajaus regioną, kuriame daromas. O todėl vengrai įsitikinę, kad daugiau niekur kitur vynas tokiu pavadinimu negali būti daromas.

Iš tikrųjų, Europoje susiformavo tradicija saugoti maisto produktų kilmės pavadinimą. Rokforo sūris gali būti daromas tik Roquefort rajone, Parmos kumpis – tik Parmos regione, balzaminis actas – tik Modenos rajone ir t.t. Taip išsaugomos produkto autentiškos savybės ir kokybė. (Lietuvoje Panevėžio filė turėtų būti daroma tik Panevėžio rajone, Kauno kumpelis – tik Kauno rajone. Bet tarybinio laikotarpio industrinė gamyba sunaikino produktų autentiškas savybes ir kokybę. Lietuvišką sūrį galėjo daryti ir Rusijoje, o Lietuvoje – Jaroslavlio sūrį). Tas pats tinka ir vynui. „Chianti“ gali būti daromas tik Chianti regione, „Romanee-Conti“ – tik Burgundijos Romanee-Conti mažyčiame vynuogyne. Iš viso apie trys tūkstančiai kilmės pavadinimų šiandien saugomi pagal ES taisykles.

Šitą tradiciją oficialiai suformavo ir valstybiniu lygiu pirmoji 1935 m. įdiegė Prancūzija. Terminas „Appellation d‘Origine Controlee“ („Pavadinimo kilmės kontrolė“) atsirado ant vyno butelių. Ne ant visų, o tik ant tų, kurių kilmę ir kokybę garantuoja valstybė. Prancūzijos pavyzdžiu pasekė kitos Europos valstybės. Kiekviena iš jų saugo savo produkto autentiškumą, o jeigu reikia, kelia reikalavimus kitoms šalims, kurios to produkto pavadinimą kažkodėl naudoja. Pvz. Prancūzija siekia apsaugoti tauriausio putojančio vyno šampano pavadinimą. XIX a. daugelis valstybių norėjo turėti savo šampaną, darė putojantį vyną ir taip jį vadino. Tada nebuvo tai draudžiančių tarptautinių susitarimų. Prancūzijos pastangomis Europos Ekonominėje Bendrijoje galioja taisyklė, apsauganti šampano kilmės pavadinimą. Kai 1986 m. Ispanija stojo į Europos Sąjungą, ji turėjo pakeisti savo putojančio vyno, iki tol vadinto šampanu, pavadinimą. Dabar ispaniškas putojantis vadinasi cava.

Ukrainoje iki šiol daromas putojantis vynas vadinamas šampanu, o Kryme daroma daug madeira, portveinu, kagoru vadinamais vynų. Jei Ukraina kada nors norės įstoti į Europos Sąjungą, ji nebegalės taip vadinti. Tai gali atsitikti ir anksčiau, nes Prancūzija ir Europos Sąjunga kels tą sąlygą, jei ekonominis bendradarbiavimas stiprės. Taip ir atsitiko. Štai naujausi pranešimai: anot jų, 2011 metais ES ir Ukrainos pasirašomoje laisvos prekybos sutartyje numatyta, kad nuo 2012 m. Ukrainos vyndariai turės pakeisti minėtų produktų pavadinimus. José Manuel Pinto Teixeira, ES misijos Ukrainoje vadovas, sako, kad Ukraina tam labai priešinosi, tai buvo vienas sunkiausių sutarties punktų. (Ar Ukrainoje vartotojai atpras vadinti senoviškai, sunku tikėtis, bet oficialus pavadinimas bus kitas. Koks – turės patys sugalvoti.) Panašiai bus ir Rusijoje, jeigu ji norės didesnio ekonominio bendradarbiavimo su ES. Niekur nesidės.