Apie vyną

Galerija

Šitame vienuolyne gyvenau visą savaitę. Jaukiau, ramiau, patogiau ir džiugiau gyventi nerasi niekur daugiau. Už lango girdisi aistringi purplelių pokalbiai, strazdų fleitos ir mažų giesmininkų melodingos trelės. Vienuolyno viduje tyla ir ramybė. Retų žingsnių ir negarsių kalbų aidai ištirpsta tarp kolonų, nišose, aukštuose skliautuose. Kalbėti nesinori; juolab kalbėti garsiai. Malonu tylėti. Malonu žiūrėti į senovinius paveikslus ir gobelenus, jaučiant tą nenutrūkstamą ryšį su žmonijos praeitimi, su tais, kurie gyveno šitame vienuolyne, šitame mieste, šitoje šalyje, iš kurios jie vyko, plaukė į kitas šalis, į nežinomus kraštus, kur stebėjo kitaip atrodančius, kitaip apsirengusius, kitaip valgančius, bet tokiais pat rūpesčiais ir džiaugsmais gyvenančius žmones. Iš tų kraštų namo pargabenti turtai iš pradžių kėlė gerbūvį, didino laimę. Kilo rūmai, vienuolynai, mūriniai namai. Bažnyčių altoriai dengėsi auksu ir sidabru. Nuo tų turtų svaigo galvos. Vis daugiau žmonių metė žemę, darbus ir, nesirūpindami šalies ūkiu, traukė į pasaulį vis naujų šalių užvaldyti, vis daugiau turtų pasigviešti. Bet vieną dieną tie iš kitų atimti turtai atsikeršijo. Kitų užkariautojų iš visur išvaryti, namo sugrįžę pamatė, kad aukso nebeliko, o duonos nėra – ūkis sugriuvęs. Aukso amžius baigėsi, prasidėjo vargo amžius ir tęsėsi ne vieną šimtmetį. Tik priblėsę auksiniai altoriai beprimena apie buvusią prabangą.

Šv. Pranciškaus vienuolynas pastatytas XIII amžiuje. Augo, plėtėsi, buvo perstatomas. Dabartinis statinys – XVI amžiaus. Centre kvadratinis kluatras ir galerija apie jį. Prie kluatro iš vienos pusės glaudžiasi bažnyčia su zakristija, iš priešingos pusės koplyčia, kapitulos salė ir dar kelios salės. Iš pietinės pusės – refektorius (valgykla) kūno atgaivinimui, o iš šiaurinės – ūkinės patalpos. Celių tik 34. Tad ir vienuolių gyveno nedaug. Geros sąlygos buvo sukurtos jiems gyventi. Gal todėl vienuolyne ir šiandien tokia gera aura.

Kluatro viduryje yra gilus šulinys. Šulinys kaip visi šuliniai. Nė nepagalvosi, kad iš tikrųjų tai požeminė talpykla, pastatyta ant keturių stulpų. Į talpyklą renkamas lietaus vanduo, nes šitame karšto sauso klimato krašte apie vandenį visą laiką reikia galvoti. Priėjau pasižiūrėti, ar daug vandens šulinyje. Tam tikrame gylyje šulinys uždengtas metaliniu tinklu, kad kas neįkristų ar nebūtų įmesta. Vanduo gana giliai. Iš šulinio sklinda vėsa.

Kaip vaikystėje, sušukau į šulinį. Sušukau, ir nustėrau, išgirdęs atsakymą. Daug senovinių šulinių esu matęs pilyse, vienuolynuose. Bet šis – ypatingas. Jis atsiliepia daugiabalsiu choru. Apstulbęs, kalbėjau, šūkavau ir dainavau pasilenkęs virš šulinio, negalėdamas sustoti – taip tai buvo nuostabu!

Kluatras su šuliniu

Pasikviečiau savo bičiulį prancūzą Herve ir parodžiau jam šį stebuklą. Jis užtraukė grigališkąjį choralą. Iš šulinio pasigirdo dangiška muzika. Nežinojau, kad Herve moka taip giedoti. Bet šulinio choras giedojo dar gražiau. Nuo to karto kiekvieną dieną ateidavau prie nuostabiojo šulinio, kuris pakeldavo man dvasią. Po to nueidavau į koplyčią medituoti arba apžiūrinėdavau paveikslus.

Vieną dieną užklydau į kapitulos salę, kurioje būdavo sprendžiami svarbiausi vienuolyno ir dar svarbesni klausimai. Ant vienos sienos pamačiau nedidelį gobeleną su gėlėmis ir paukščiais. Žiūrėdamas į juos, ne iš karto pastebėjau tai, kas gobelene buvo svarbiausia, kas buvo jo viduryje. O kai pastebėjau, pajutau kažką manyje kaistant, nežinau, širdį ar smegenis. Ar tai tik kraujo banga perbėgo manimi.