Apie vyn?

Galerija

Šitame vienuolyne gyvenau vis? savait?. Jaukiau, ramiau, patogiau ir džiugiau gyventi nerasi niekur daugiau. Už lango girdisi aistringi purpleli? pokalbiai, strazd? fleitos ir maž? giesminink? melodingos trel?s. Vienuolyno viduje tyla ir ramyb?. Ret? žingsni? ir negarsi? kalb? aidai ištirpsta tarp kolon?, nišose, aukštuose skliautuose. Kalb?ti nesinori; juolab kalb?ti garsiai. Malonu tyl?ti. Malonu ži?r?ti ? senovinius paveikslus ir gobelenus, jau?iant t? nenutr?kstam? ryš? su žmonijos praeitimi, su tais, kurie gyveno šitame vienuolyne, šitame mieste, šitoje šalyje, iš kurios jie vyko, plauk? ? kitas šalis, ? nežinomus kraštus, kur steb?jo kitaip atrodan?ius, kitaip apsirengusius, kitaip valgan?ius, bet tokiais pat r?pes?iais ir džiaugsmais gyvenan?ius žmones. Iš t? krašt? namo pargabenti turtai iš pradži? k?l? gerb?v?, didino laim?. Kilo r?mai, vienuolynai, m?riniai namai. Bažny?i? altoriai deng?si auksu ir sidabru. Nuo t? turt? svaigo galvos. Vis daugiau žmoni? met? žem?, darbus ir, nesir?pindami šalies ?kiu, trauk? ? pasaul? vis nauj? šali? užvaldyti, vis daugiau turt? pasigviešti. Bet vien? dien? tie iš kit? atimti turtai atsikeršijo. Kit? užkariautoj? iš visur išvaryti, namo sugr?ž? pamat?, kad aukso nebeliko, o duonos n?ra – ?kis sugriuv?s. Aukso amžius baig?si, prasid?jo vargo amžius ir t?s?si ne vien? šimtmet?. Tik pribl?s? auksiniai altoriai beprimena apie buvusi? prabang?.

Šv. Pranciškaus vienuolynas pastatytas XIII amžiuje. Augo, pl?t?si, buvo perstatomas. Dabartinis statinys – XVI amžiaus. Centre kvadratinis kluatras ir galerija apie j?. Prie kluatro iš vienos pus?s glaudžiasi bažny?ia su zakristija, iš priešingos pus?s koply?ia, kapitulos sal? ir dar kelios sal?s. Iš pietin?s pus?s – refektorius (valgykla) k?no atgaivinimui, o iš šiaurin?s – ?kin?s patalpos. Celi? tik 34. Tad ir vienuoli? gyveno nedaug. Geros s?lygos buvo sukurtos jiems gyventi. Gal tod?l vienuolyne ir šiandien tokia gera aura.

Kluatro viduryje yra gilus šulinys. Šulinys kaip visi šuliniai. N? nepagalvosi, kad iš tikr?j? tai požemin? talpykla, pastatyta ant keturi? stulp?. ? talpykl? renkamas lietaus vanduo, nes šitame karšto sauso klimato krašte apie vanden? vis? laik? reikia galvoti. Pri?jau pasiži?r?ti, ar daug vandens šulinyje. Tam tikrame gylyje šulinys uždengtas metaliniu tinklu, kad kas ne?krist? ar neb?t? ?mesta. Vanduo gana giliai. Iš šulinio sklinda v?sa.

Kaip vaikyst?je, sušukau ? šulin?. Sušukau, ir nust?rau, išgird?s atsakym?. Daug senovini? šulini? esu mat?s pilyse, vienuolynuose. Bet šis – ypatingas. Jis atsiliepia daugiabalsiu choru. Apstulb?s, kalb?jau, š?kavau ir dainavau pasilenk?s virš šulinio, negal?damas sustoti – taip tai buvo nuostabu!

Pasikvie?iau savo bi?iul? pranc?z? Herve ir parodžiau jam š? stebukl?. Jis užtrauk? grigališk?j? choral?. Iš šulinio pasigirdo dangiška muzika. Nežinojau, kad Herve moka taip giedoti. Bet šulinio choras giedojo dar gražiau. Nuo to karto kiekvien? dien? ateidavau prie nuostabiojo šulinio, kuris pakeldavo man dvasi?. Po to nueidavau ? koply?i? medituoti arba apži?rin?davau paveikslus.

Vien? dien? užklydau ? kapitulos sal?, kurioje b?davo sprendžiami svarbiausi vienuolyno ir dar svarbesni klausimai. Ant vienos sienos pama?iau nedidel? gobelen? su g?l?mis ir paukš?iais. Ži?r?damas ? juos, ne iš karto pasteb?jau tai, kas gobelene buvo svarbiausia, kas buvo jo viduryje. O kai pasteb?jau, pajutau kažk? manyje kaistant, nežinau, šird? ar smegenis. Ar tai tik kraujo banga perb?go manimi.