Apie vyną

Viena iš dvigalvio Ararato kalno viršūnių.

Gėrimas taurėje žaižaruoja gintaro, arbatos, vario atspalviais. Jo aromatuose jaučiasi gaivumas, vanilė. Ar tai konjakas „Remy Martin“? Jame jaučiasi biskvitas, oda, net lengvas dūmas, o skonis ir aksominis, ir tvirtas, vyriškas. Ar tai „Frapin“? Jame yra salsvumo iš pradžių, karamelės, po to džiovintų vaisių, ąžuolo, riešutų, net gėlių. Kas tai: „Martell“? Ne, tai ne tie garsūs konjakai. Tai „ARARAT“, armėniškas brendis.
Buvusioje Sovietų Sąjungoje jį vadino konjaku, kaip tada buvo įprasta, ir laikė geriausiu iš visų toje valstybėje gaminamų. Geresniu už gruziniškus, azerbaidžanietiškus, moldaviškus, nekalbant jau apie Šiaurės Kaukazo ar Vidurinės Azijos. Jo prestižą palaikė pasakojimas apie garsųjį politiką, Anglijos premjerą Winstoną Čerčilį. Yra daugybė istorijų, įrodančių, kad Čerčilis buvo didelis tauriųjų gėrimų vertintojas ir mėgėjas. Šampanas, viskis ir konjakas buvo jo mėgstamiausi. Tačiau kai 1943 metais antihitlerinės koalicijos sąjungininkų konferencijoje Teherane jis paragavo armėnišką brendį, iš karto jį labai įvertino. Kiti šaltiniai tvirtina, kad tai buvo 1945 m. Jaltos konferencijoje. Šiaip ar taip, Čerčilis „ARARAT“ prijungė prie savo mėgstamiausių ir nuolat gaudavo jį dovanų.
Bet nereikėjo nei Čerčilio, kad vartotojai išskirtų šį gėrimą iš kitų. Ir Lietuvoje jį statydavo ant stalo garbingiausioje vietoje.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai armėniško brendžio kažkiek laiko Lietuvoje nebuvo dėl mūsų ir jų ūkio, prekybos persitvarkymo. Tačiau štai jis vėl yra čia. Nors šiandieniniai vartotojai istorijos apie Čerčilį nežino, gal ir apskritai apie Čerčilį negirdėję, „ARARAT“ vertina, kaip ankstesni. Šis gėrimas ir be istorijų pats savaime yra vertingas skoniu ir kokybe. 19 amžiuje jį sukūrė du armėnai: pirklys Nersesas Tairianas ir vyndarys Mkrtičius Musinianas. Jų tikslas buvo padaryti konjaką, tuo metu populiarų pasiturinčiųjų gėrimą. Gamyba prasidėjo 1887 metais, prieš 123 metus. M. Musinianas buvo baigęs garsiąją vyno mokyklą Monpelje, Prancūzijoje, tad išmanė savo darbą. Jis varė vynuogių spiritą tokiais pat Šarentės distiliavimo aparatais, kaip ir prancūzai, brandino spiritus taip pat. 1891 m. jis padarė pirmąjį trijų žvaigždučių konjaką. Tuo metu pasaulyje šio pavadinimo vartojimas nebuvo ribojamas ir niekam nekėlė abejonių. Svarbu tai, kad gėrimo kokybė atitiktų pavadinimą. O ji vis kilo, skonis vis gerėjo. Prancūziškos mokyklos išugdytas Musinianas sekė prancūziško konjako stiliumi. Po 9 metų, 1900-aisiais šios įmonės konjakas Paryžiaus tarptautinėje parodoje po aklo ragavimo gavo Grand Prix. Žiuri nariai labai nustebo, sužinoję, kad tai ne prancūziškas, o armėniškas konjakas. Butelis šio istorinio laureato iki šiol saugomas įmonės muziejuje.
1902 m. Musinianas padarė „Otbornyj“, tokį pavykusį, kad jis tebedaromas ir dabar, po 108 m. Tai seniausiai daromas įmonės konjakas. Nenuostabu, kad armėniško konjako gamintojas tapo oficialiu caro rūmų tiekėju.
Nuo 1927 m. gamybai ilgai vadovavo Margaras Sedrakianas, palikęs įmonėje labai gilią vagą. Jis sukūrė daug konjakų, kuriuos dar gerai atsimena ir senosios, ir viduriniosios kartos vartotojai: „Jubilejnyj“ (1937 m), „Armenija“ (1940 m.), „Dvin“ (1945 m.), „Jerevan“ (1947 m)., „Prazdničnyj“ (1957 m.), „Nairi“ (1965 m.), „Achtamar“ (1967 m.).
Šiandien svarbiausias kūrėjas ir prižiūrėtojas yra kupažo meistras Vardanas Harutiunjanas. Šias pareigas jis paveldėjo iš tėvo. Svarbiausias jo darbas – padaryti kupažus iš skirtingų brandintų spiritų. Šie pirminėse įmonėse prie vynuogynų

Brendžio statinės išdeginamos.

yra distiliuojami iš vyno. Vynuoges pagal sutartį užaugina ir patiekia vynuogių augintojai. Po distiliavimo spiritai suvežami į pagrindinę įmonę Jerevane ir brandinami statinėse. Statinės padarytos iš įvairaus ąžuolo. Dalį reikalingų statinių pasidaro patys iš armėniško ąžuolo. Įmonė turi 55 tūkstančius ąžuolinių statinių, kuriose gali laikyti 17 mln. litrų brendžio spirito.
Brandinimo patalpose statinės su spiritu sukrautos viena ant kitos išilgai praėjimų. Visa tai atrodo kaip gatvės, todėl ir vadinama gatvėmis. Iš subrandintų spiritų daromi kupažai (mišiniai). Po kupažavimo tai jau nebe spiritas, o brendis. Nuo patirto kupažavimo šoko jis ilsisi tris mėnesius, po to gali būti išpilstomas į butelius. Tačiau išpilstomas ne visas.

Ši brendžio statinė priklauso Rolandui Paksui.

Štai, Šarlio Aznavuro gatvėje sukrautos statinės, kurios buvo padovanotos įmonėje apsilankiusiems užsienio valstybių vadovams. Jie gali naudotis savo nuosavybe kada nori ir kaip nori. Tačiau jeigu per savo gyvenimą neišnaudos statinės turinio, po jų mirties tai, kas liko, atiteks įmonei. Toje gatvėje yra dvi statinės, priklausančios buvusiems Lietuvos prezidentams V. Adamkui ir R. Paksui.