Apie vyną

Akys regi tik dangų ir vandenyną, ir negali aprėpti viso vaizdo – jis netelpa mūsų akiplotyje. Jei akys būtų ne veido priekyje, bet iš šonų – gal tada aprėptume. Taip norisi… Ir Baltijos negalime aprėpti, bet čia visai kitaip. Prie Baltijos stovime neaukštai. Čia, prie Atlanto, stovime ant 140 metrų aukščio uolos; matosi ne tik vandenyno plotis, bet ir

Cabo de Roca

tolumas, ir gilumas. Cabo da Roca – tai labiausiai į vakarus nutolęs Europos taškas, tad ir visos Eurazijos. O yra jis Portugalijoje. Tai nuostabi vieta, kur pajunti neapsakomą gamtos didybę. Jei galėtum, pašoktum nuo uolos ir nuskristum virš Atlanto į mėlyną dangų. Gal panašų jausmą išgyveno garsiausias portugalų poetas Luisas de Kamoensas (Camões), XVI amžiuje parašęs pakilias eiles apie Cabo de Roca. Kryžiaus formos monumente įrašytas tų eilių fragmentas:

“ Aqui, onde a terra se acaba e o mar começa…“
”Čia, kur baigiasi žemė ir prasideda jūra…”

Ant kalvos dar aukščiau monumento XVIII a. pastatytas švyturys. Visa kalva apaugusi kaip kilimu tiršta žole, labai neįprasta mums, nes tai sukulentai. Prieš kelis dešimtmečius juos pasodino kaip gėles, o jie uždengė visą uolos paviršių, visai nebijodami tūkstančių turistų mindymo. Jie suteikia uolai dar daugiau išskirtinumo.

Kiekvienas turistas, aplankęs Cabo de Roca, gali nusipirkti tai patvirtinantį vardinį dokumentą, gražesnį ar paprastesnį – pagal kišenę. Ne vienas iš mūsų grupės jį nusipirko.

Portugalija kasdien pateikdavo mums įstabių vaizdų ir stebuklų. Gidė Aleksandra Gavėnienė mokėjo parodyti juos taip, kad kaskart būdavome laimingi ir turtingi įspūdžiais, pergyvenimais, mintimis.

Degustacija Calem

Man gi rūpėjo parodyti bendrakeleiviams nors kraštelį to turtingo vyno pasaulio, kurį turi Portugalija. Aišku, visi žino apie port arba porto – labiausiai pasaulyje išgarsėjusį tos šalies vyną. Tiek išgarsėjusį, kad kai kuriose šalyse mėginama jį kopijuoti, daryti savą tokio stiliaus vyną, vadinamą portveinu. Sovietiniais laikais portveinų buvo daug – nuo puikių brangių Krymo portveinų iki masių pamėgtų pigių, vadinamų “rašalu”. Tas “rašalas”, padarytas iš prasčiausio vyno, dar paspirituoto, taip sukompromitavo portveino vardą, kad ir dabar ne vienas padorus lietuvis, prisimindamas anuos laikus, niekinamai žiūri į porto ar panašų pasaulyje garsų stiprintą vyną; madeirą, cheresą, malagą ir pan., nes neišmano skirtumo. Kad bendrakeleiviai tai išmanytų, lankydamiesi Porto mieste, pagal kurio pavadinimą vadinasi ir vynas, mes nuvykome degustuoti porto į Calem vyninę. Prieš tai papasakojau viską, ką reikia žinoti apie porto. Vyninėje mums papasakojo, kad porto gimsta ne Porto mieste, bet kalnuose prie Douro upės. Į Portą vynas nuo senovės buvo gabenamas statinėse barkomis upe žemyn. Vyno pirklių sandėliai pastatyti prie pat upės. Į tuos sandėlius vynas ir patekdavo. Čia su juo atlikdavo visas reikalingas operacijas. Kadangi porto stilių daug, tai ir operacijų daug. Tas Porto rajonas, kuriame stovi vyno sandėliai, vadinasi Vila Nova de Gaia. Šiandien kalnuose

Barka Douro upėje

nutiesti patogūs keliai ir vynas gabenamas ne barkomis, o automobiliais. Kelios barkos su statinėmis plūduriuoja upėje, primindamos anuos sunkius romantiškus laikus. Calem mums paaiškino ir kodėl vynas stiprinamas spiritu. Taip daroma tam, kad natūralus vynuogių cukrus rūgimo metu nevirstu alkoholiu ir nepranyktų. Mat, porto, išskyrus mažą dalį baltojo, yra saldus vynas, reikia išsaugoti jame natūralų saldumą. Klausydamiesi paskaitėlės, turistai įtvirtino tas žinias, kurias jau buvo gavę iš manęs, o ragaudami skirtingus porto, pajuto vyno sudėtingumą, taurumą ir vertę. Ne vienas nusipirko geresnį butelį savo rūsiui ar lauktuvėms.

Kitą dieną iš aukščiausio Portugalijoje Clerigos bažnyčios bokšto mačiau, kaip juodų dūmų debesis apgaubė pramoninį Vila Nova de Gaia rajoną. Ačiū dievui, vyno sandėliai nenukentėjo. Gaisras buvo greit užgesintas.