Moteris ir naujovės

Paskelbė: Algirdas | April 7th, 2010

Be daugiamečių, Sacharoje auga augalai efemerai, kurie po lietaus sudygsta ir nepaprastai greitai – per kelias savaites – užbaigia savo gyvybės ciklą. Klajokliai stebi lietaus debesų judėjimą ir atvaro bandas į achebą – ten, kur po liūties sudygo efemerai. Ten augalija būna tokia vešli, kad gyvuliai nespėja visos suėsti, tad efemerai pasisėja ir vėl laukia lietaus, kuris gali būti ir greitai, ir po daug metų. Ieškant achebo, dromaderai nukeliauja tuos tūkstančius kilometrų per smėlio kopas. Jų kanopos plačios. Dėl to ne tik lengviau žengti, bet ir mažiau išjudinama smėlio.

Kupranugario nereikia šerti kasdien. Jis ėda ir geria tik tada, kai yra ką ėsti ir gerti.

Bet klajoklis iš jo gauna viską, ko reikia: maistą, drabužius, kurą, transportą, o svarbiausia – galimybę gyventi laisvai. Kupranugaris sutvertas dykumai. Todėl beduinai didžiuojasi kuo didesne banda ir ne visada nori užaugintus kupranugarius parduoti.

Nancy kova ir laimėjimas

Ką veikti Mauritanijoje europietei? Nancy Abeiderrahmane greitai pastebėjo, kad Mauritanijoje šviežią pieną geria tik gyvulių augintojai. Parduotuvėse galima nusipirkti tik pieno miltelius iš Naujosios Zelandijos. Gyvulių augintojai pieno  neparduodavo. Tai buvo laikoma negarbe, lyg tu parduotum šventenybę ar savo kūno dalį. Tam galiojo tabu.

Ne iš karto, bet po kelių metų, gerokai gyvenimo pavėtyta ir pamėtyta, Nancy apsisprendė įkurti mažą pieninę, gerai suprasdama, kokia kova jos laukia. Pagrindine žaliava Nancy pasirinko kupranugarės pieną.

Jokie šalies įstatymai jos veiklos nevaržė. 1988 m. ji įkūrė pieninę  Mauritanijos sostinėje Nuakšote. Pieninėje įdarbino 6 žmones. Turtingesni nė už ką nesutiko parduoti kupranugarės pieno. Jiems užteko pinigų pragyvenimui. Be to, jie bijojo būti gentainių ir tautiečių smerkiami. Tik skurdžiausieji neatsispyrė. Visokiais būdais jai pavyko prikalbinti kelis vargingiausius piemenis tiekti pieną.  Tačiau įeiti į rinką buvo nepaprastai sunku. Pirmuosius tris metus pieninė kasdien pagamindavo tik po 200 litrų pieno. Nancy kietai grūmėsi, kad įveiktų priešišką vartotojų nusistatymą.

Kupranugarės melžimas

Kupranugarės melžimas

Vartotojai manė, kad vietinis produktas būtinai blogesnis už importuojamą. Be to, prietarai taip pat veikė prieš. Vienas prietaras buvo, kad geriantysis šviežią pieną praranda savo magišką galią. Jei kas tiki savo magiška galia, aišku, jis nė už ką nenorės jos netekti. Nėščios moterys negeria pieno, nes yra prietaras , kad dėl to nėštumas pailgės iki 12 mėn.

Trukdė ir tai, kad kupranugarės pieno duoda nedaug. Kupranugarei, gyvenančiai dykumoje, labai svarbu taupyti skystį organizme, todėl ji neturi tešmens, kuriame kaupiasi pienas, kaip karvė. Pieną ji išskiria tik girdydama kupranugariuką. Todėl ji melžiama panaudojant jos vaiką. Antrą mėnesį kupranugariukas privedamas žįsti, bet vos pradeda bėgti pienas, jis atstumiamas, o piemuo kelias minutes dar melžia. Taip daroma 2–3 kartus per dieną. Geriausiu atveju iš viso primelžiama tik 6–7 litrai.

Bet vartotojų skaičius, nors pamažu, užtikrintai augo. Vis daugiau kas rinkosi šviežią pieną vietoj miltelių. Mauritanijoje, kur paplitusios džiova ir bruceliozė, šviežias pienas būtinai pasterizuojamas. Tai daro teigiamą įspūdį vartotojams.  Kupranugarės pienas tradiciškai vertinamas ir klajoklių, ir miestiečių. Ypač svarbus vaikų maitinimui. Kaip pas mus tikima, kad ožkos pienas gydo džiovą, taip maurai tiki, kad geriausiai tai daro fermentuotas kupranugarės pienas shubat. Klajokliams šventė – tai sėdėjimas palapinėje, geriant iki soties šviežią pieną. Kupranugarės pieną labiau mėgsta tie, kas iš sausesnių rajonų. O karvės pieną renkasi ten, kur drėgniau ir daugiau karvių.

Atgal Toliau

Vienas atsakymas į “Moteris ir naujovės”

  1. Evelina parašė:

    Laba diena. Sakome ačiū p. Algirdui už labai įdomų paskojimą apie Sacharą. Skaitant net pajutome smėlio dulkes gomuryje. Gimė svajonė pamatyti Sacharą!

Temos