Apie vyn?

Be daugiame?i?, Sacharoje auga augalai efemerai, kurie po lietaus sudygsta ir nepaprastai greitai – per kelias savaites – užbaigia savo gyvyb?s cikl?. Klajokliai stebi lietaus debes? jud?jim? ir atvaro bandas ? acheb? – ten, kur po li?ties sudygo efemerai. Ten augalija b?na tokia vešli, kad gyvuliai nesp?ja visos su?sti, tad efemerai pasis?ja ir v?l laukia lietaus, kuris gali b?ti ir greitai, ir po daug met?. Ieškant achebo, dromaderai nukeliauja tuos t?kstan?ius kilometr? per sm?lio kopas. J? kanopos pla?ios. D?l to ne tik lengviau žengti, bet ir mažiau išjudinama sm?lio.

Kupranugario nereikia šerti kasdien. Jis ?da ir geria tik tada, kai yra k? ?sti ir gerti.

Bet klajoklis iš jo gauna visk?, ko reikia: maist?, drabužius, kur?, transport?, o svarbiausia – galimyb? gyventi laisvai. Kupranugaris sutvertas dykumai. Tod?l beduinai didžiuojasi kuo didesne banda ir ne visada nori užaugintus kupranugarius parduoti.

Nancy kova ir laim?jimas

K? veikti Mauritanijoje europietei? Nancy Abeiderrahmane greitai pasteb?jo, kad Mauritanijoje švieži? pien? geria tik gyvuli? augintojai. Parduotuv?se galima nusipirkti tik pieno miltelius iš Naujosios Zelandijos. Gyvuli? augintojai pieno  neparduodavo. Tai buvo laikoma negarbe, lyg tu parduotum šventenyb? ar savo k?no dal?. Tam galiojo tabu.

Ne iš karto, bet po keli? met?, gerokai gyvenimo pav?tyta ir pam?tyta, Nancy apsisprend? ?kurti maž? pienin?, gerai suprasdama, kokia kova jos laukia. Pagrindine žaliava Nancy pasirinko kupranugar?s pien?.

Jokie šalies ?statymai jos veiklos nevarž?. 1988 m. ji ?k?r? pienin?  Mauritanijos sostin?je Nuakšote. Pienin?je ?darbino 6 žmones. Turtingesni n? už k? nesutiko parduoti kupranugar?s pieno. Jiems užteko pinig? pragyvenimui. Be to, jie bijojo b?ti gentaini? ir tautie?i? smerkiami. Tik skurdžiausieji neatsispyr?. Visokiais b?dais jai pavyko prikalbinti kelis vargingiausius piemenis tiekti pien?.  Ta?iau ?eiti ? rink? buvo nepaprastai sunku. Pirmuosius tris metus pienin? kasdien pagamindavo tik po 200 litr? pieno. Nancy kietai gr?m?si, kad ?veikt? priešišk? vartotoj? nusistatym?.

Vartotojai man?, kad vietinis produktas b?tinai blogesnis už importuojam?. Be to, prietarai taip pat veik? prieš. Vienas prietaras buvo, kad geriantysis švieži? pien? praranda savo magišk? gali?. Jei kas tiki savo magiška galia, aišku, jis n? už k? nenor?s jos netekti. N?š?ios moterys negeria pieno, nes yra prietaras , kad d?l to n?štumas pailg?s iki 12 m?n.

Trukd? ir tai, kad kupranugar?s pieno duoda nedaug. Kupranugarei, gyvenan?iai dykumoje, labai svarbu taupyti skyst? organizme, tod?l ji neturi tešmens, kuriame kaupiasi pienas, kaip karv?. Pien? ji išskiria tik girdydama kupranugariuk?. Tod?l ji melžiama panaudojant jos vaik?. Antr? m?nes? kupranugariukas privedamas ž?sti, bet vos pradeda b?gti pienas, jis atstumiamas, o piemuo kelias minutes dar melžia. Taip daroma 2–3 kartus per dien?. Geriausiu atveju iš viso primelžiama tik 6–7 litrai.

Bet vartotoj? skai?ius, nors pamažu, užtikrintai augo. Vis daugiau kas rinkosi švieži? pien? vietoj milteli?. Mauritanijoje, kur paplitusios džiova ir brucelioz?, šviežias pienas b?tinai pasterizuojamas. Tai daro teigiam? ?sp?d? vartotojams.  Kupranugar?s pienas tradiciškai vertinamas ir klajokli?, ir miestie?i?. Ypa? svarbus vaik? maitinimui. Kaip pas mus tikima, kad ožkos pienas gydo džiov?, taip maurai tiki, kad geriausiai tai daro fermentuotas kupranugar?s pienas shubat. Klajokliams švent? – tai s?d?jimas palapin?je, geriant iki soties švieži? pien?. Kupranugar?s pien? labiau m?gsta tie, kas iš sausesni? rajon?. O karv?s pien? renkasi ten, kur dr?gniau ir daugiau karvi?.