Apie vyną

Jaukiame japonų restorane „Labuki“ Didžiojoje gatvėje Vilniuje „Eugesta“ parodė savo vynus iš Elzaso. Tai „Domaines Schlumberger’“ vynai iš pietinio Elzaso Guebwiller miestelio. Ją valdo Schlumberger šeimos šeštoji ir septintoji kartos. Visoje vyno literatūroje šis gamintojas minimas kartu su garsiausiomis Elzaso vyno įmonėmis „Hugel“, „Zind-Humbrecht“, „Trimbach“. Įmonė turi 140 hektarų vynuogynų Vogėzų kalnų šlaituose. Vynuogynai čia auga jau du tūkstantmečius. Apdirbti juos nelengva, nes statumas kai kur yra net 50°. Todėl šlaituose įrengtos terasos, kurių šonai sumūryti iš akmens blokų pagal senovės romėnų technologiją, be cemento. Užtat vynmedžiai gali augti apylygėje terasoje. Tokiuose stačiuose šlaituose terasų daugybė. Mūrininkai visus metus stebi sienų būklę.

Mechanizuoti darbą stačiuose šlaituose nėra kaip. Įmonė laiko penkis Comtois veislės arklius, kuriuos naudoja arimui ir kitiems darbams. Arklių mėšlas panaudojamas trąšoms, nes įmonė taiko ekologišką ir biodinamišką ūkininkavimą. Arimas su plūgais gerina skurdų smėlio ir smėlio-molio dirvožemį. Kadangi vynuogynų istorija čia tokia sena, tai žemė pilnai ištirta, ir gerai žinoma kuriame sklype kuri veislė tinkamiausia.

Arklys „Schlumberger“ vynuogyne

Keturi sklypai – Spiegel, Saering, Kessler, Kitterle – turi grand cru kategoriją. Iš jų gaunama geriausia, ką duoda žemė, klimatas ir vynmedis. Tai pavyksta ne kiekvienais metais. Vynas gali būti daromas iš ne jaunesnių kaip 10 metų vynmedžių.

Restorane „Labuki“ vynus pristatė įmonės pardavimų direktorius Jean-Marie Winter. Tose pareigose jis dirba 35 metus, tad puikiai pažįsta savo vynus, žino kas darosi vynuogyne ir rūsyje. Jis sakė, jog pasaulio rinkose būna, kad vartotojai supainioja sausus Elzaso vynus su saldžiais Vokietijos vynais. Kaip jis sakė, per 140 metų penkis kartus keitėsi Elzaso priklausomybė Vokietijai ir Prancūzijai. Nuo Pirmojo pasaulinio karo regionas priklauso Prancūzijai. Jis teigė, kad gyventojai iš vokiečių perėmė tikslumą, o iš prancūzų kūrybiškumą, todėl viską daro labai gerai, vadinasi, ir vyną.

Po tokios įžangos p. Winter pristatė vynus. Įmonė turi tris vyno linijas: standartinius vynus Les Princes Abbes, kuriuos jis vadino klasikiniais, aukščiausios kategorijos grand cru vynus ir retus, tik geriausiojo derliaus metų vėlyvojo skynimo vynus Vendanges Tardives bei Selections de Grains Nobles. Vyno gamybai iš keturių tauriųjų Elzaso vynuogių naudojamos trys: Riesling, Pinot Gris, Gewürztraminer. Paragauti pasiūlyta penki vynai, užkandant japoniškais valgiais.

Kad geriau pajustume abiejų linijų skirtumus, klasikiniai ir gran cru rislingai buvo patiekti pora:

Riesling les Princes Abbes 2007

Riesling Grand Cru Kitterle 2005

Pirmąjį vyną Jean-Marie apibūdino kaip vaisišką, gaiviai rūgštoką, minerališką. Antrąjį – kaip labai koncentruotą. Kitterle dirvožemis smėlinis ant smiltainio ir vulkaninės uolienos podirvio. Šaknys per smėlį apie 6 metrus prasiskverbia iki uolienos ir paima iš jos daug mineralų. Jo žodžiais, šitam 2005 metų derliaus vynui šiandien dar tik vaikystė, jam reikia dar ilgai bręsti, kol pasirodys visame gražume. Iš tiesų, jis jau dabar tauresnis ir solidesnis už pirmąjį, daug sausesnis. Grand cru vynas patiektas ne tam, kad paniekintų pirmąjį vyną, bet tam, kad parodytų jų prigimtinius skirtumus ir evoliucijos potenciją. Nesu sausųjų rislingų mėgėjas, nes jų paskirtis – vartoti tik su valgiu. Man atrodo, kad su japoniškais gana neutraliais valgiais rislingai nėra tinkamiausi.

Tada patiekė Pinot Gris les Princes Abbes 2007.

Jean-Marie jį įvertino kaip aromatingesnį už rislingą, apvalesnį, nes ne toks sausas, ir rūgštumas iš pradžių mažiau jaučiasi, tik vėliau stipriau. Jis pastebėjo, kad šią veislę auginti sunkiau, negu Riesling. Man su valgiu jis derėjo ne ką geriau negu rislingas.

O tada atėjo Gewürztraminer les Princes Abbes 2006

Jean-Marie leido sau pajuokauti, kad su tuo vynu daugumą damų galima nupirkti.

Pavadinimas veislės esąs kilęs nuo šiaurinės Italijos miestelio Traminer pavadinimo, tik Elzase atsirado priešdėlis Gewürz, reiškiantis „prieskoniai“. Tuo pabrėžiama prieskonių pojūtis vyno skonyje. Užtat gerai tinkąs su azijietiškais aštriais valgiais, nes salsvumas švelnina, bet esą taip pat gerai tinkąs su mėlynais sūriais, pvz. Stilton. Na, Stilton „Labuki“ restorane neturėjome, bet kad labai gerai tinka su japoniškais valgiais, įsitikinau. Prisimenu, kaip kažkada stebėjausi, kad Elzase tą baltą vyną vartoja su dešrelėmis ir troškintais kopūstais, bet pabandęs nebesistebėjau. Tad vartojimo skalė plati.

Šio vyno aromatas malonus ličio vaisiaus ir stiprus. Skonyje yra salsvumo ir prieskonių, bet su valgiu salsvumas pranyksta, šiek tiek jaučiasi rūgštumo, o prieskoniai atsiranda kaip tik vietoje.

Paskutinis ragaujamas vynas Pinot Gris Grand Cru Kitterle 2006.

Jo šviesiai auksinė spalva patraukia, aromatas svarus ir atsiskleidžia lėtai. Skonis labai svarus, malonus, kiek pernokusių vaisių. Prie mūsų stalo ne vienas aš nutariau, kad visi penki vynai tikrai geri su savitais skoniais, bet geriausias paskutinis.