Gruziniško vyno gėrimas

Paskelbė: Algirdas | February 28th, 2010

Nuvažiavome mes slidinėti į Bakuriani.

Kaip visad, tuoj iškilo klausimas: kur gi tas geras vietinis vynas? Kalbos tik apie jį, tai nusprendžiau nueiti pasieškoti jo. Susiradau tokį draugą, kuris irgi mėgsta tą dalyką, ir einam pasivaikščioti. Girdėjom, kad rasime už kokių devynių kilometrų. Pusiaukelėj matom: tokios sodybos gruziniškos, kalnai tokie nelabai aukšti, toksai kaimas, ir stovi žmogus toksai nepanašus į ką, kaimietis, matyt, vietinis. Toksai neaukštas, stebėtinai kreivom kojom toksai, ir apšepęs. Ir klausia jis: „Kuda idioš?“

Na, sakom, kad kapinaičių pasižiūrėti, bažnyčios. Dar kažko pasiteiravo taip paprastai, paskui sako: „Slušai, zachadi, genocvali!“ Na, „zachadi“ tai „zachadi“. Užėjom pas jį. Jisai pats sako: „Turiu vyno rūsį, pažiūrėkit, išgerkim“. Rūsys atskirai nuo namo. Atrakino rūsį, įsivedė. Priplėkęs, apipelijęs toks, voratinklių pilna, na, tikriausias rūsys. Butelių matosi daug visokių. Nedideli, tokie, kaip parduotuvėje. Jisai pats siūlė, ką ragauti. Atkimšo vieną butelį, įsipylėm, paragavom. Geriasi lengvai, sklandžiai, gražu, gera, smagu. Žiūrim, vieną, kitą butelį atkemša – negaila tam seniukui. Sakėm, kad pirksim iš jo vyną. Paskui sakom, kad norim nueiti iki kapinaičių, bažnyčios, kur matos už poros kilometrų. „Gerai“, – sako, – „kai grįšit, užsukit, nusipirksit tada.“ Einam jau mes smagesni. Nueinam į kapinaites. Prie kapinaičių daug žmonių nebuvo. Bet ten vienoj vieto , matom, žmonės susirinkę, ant kapo maistas padėtas, dar kažkas. Pašnekėjom su jais, grįžtam, užeinam pas tą žmogų.

Vėl į tą rūsį veda. Tai mes prieš perkant sau tą vyną vėl, reiškia, butelį vieną, kitą, trečią, atrodo, išgėrėm. Ir jis pats gėrė. Ir išgėrėm jau to vyno iš viso gal kokius penkis butelius. Tai jau daug tapo. Dar nusipirkom po porą trejetą butelių. Kažin, ar jam apsimokėjo. Vynas buvo baltas. Tai tokio, tai tokio siūlė. Nebelabai ką atskyrėm, bet skanus gerti burnoj. Geriamas lengvai ir lengvai veikia. Akyse šviesu, kažkaip smagu darosi begeriant. Ir tas žmogus toks keistas, ir toks nepasižymintis kultūringumu, bet taip savotiškai: „nu…da…nu.. ty pej!“ Tie buteliai nešvarūs, apkerpėję. Ir rūsys toks nešvarus. Nesvarbu, geriam, čia nedidelė bėda. Vynas tai geras. Tai mes išgėrėm daug, ir paskui dar nusipirkom po porą butelių, einam. Įsidėjom į krepšį, brač, einam keliu… Nu, tai tu patikėk – aš iki šiol dar negaliu užmiršti! Viskas būtų gerai: linksma, galva šviesi, reiškia, bet – kojos neneša tiesiai! Negali paeit keliu tiesiai, taigi tave mėto. O pareit dar kokie septyni kilometrai. Širdis tvarkoj, galva tvarkoj, linksma, faina, – o kojos nešioja į šonus. Na, tai ką, mes taip ir parėjom, bešnekėdami, linksmi, parkėblinom taigi, namo. Nežinau kaip ten buvo toliau – nuėjom miegoti ar dar kažkur buvom, bet rytą – kad bent kas – galva švari, jokių gėrimo požymių nėra.

Koks vynas buvo? Nežinau. Nestiprus, bet buvom apgirtę. Linksma, matai, ne visai pagrįstai, ir kojos neina tiesiai. Poveikis būtent toks stebėtinas, kaip reta. Aš tik kartą buvau tokį patyręs rytą, iš vakaro prisigėręs aukštaitiško alaus, naminio. Irgi toks pat poveikis buvo – kojos nenešė. O ant ryto važiuoju autobusu namo – kad bent kas! Puikiausia nuotaika, skaidri galva, ir nieko!

(Šį nuotykį smagiai papasakojo verslininkas Zigmas K., o aš teisingai užrašiau. Skaitytojui nuoširdus perspėjimas: nesaikingas vyno gėrimas – pavojus sveikatai!)

Temos